Atgaila ir išgelbėjimas
1Bet VIEŠPATS parūpino didžuvę, kad ji prarytų Joną. Ir žuvies pilve Jona išbuvo tris dienas ir tris naktis. 2Būdamas žuvies pilve, Jona meldėsi VIEŠPAČIUI, savo Dievui. 3Jis sakė:
„Savo nelaimėje šaukiausi VIEŠPATIES,
ir jis man atsiliepė.
Iš Šeolo pilvo šaukiau,
ir tu išgirdai mano balsą!
4Tu įmetei mane į bedugnę,
į jūros širdį.
Mane prarijo vandenys,
apsėmė visi tavo vandenų srautai ir vilnys.
5Tuomet tariau: ‘Iš tavo Artumo esu išguitas!
Kaip vėl regėsiu tavo šventąją buveinę?
6Vandenys užliejo mane ligi kaklo,
bedugnė prarijo mane,
jūros dumbliai apraizgė man galvą
7prie kalnų papėdės.
Nužengiau į kraštą,
kurio velkės užsklendė mane amžinai.
Bet tu, VIEŠPATIE, mano Dieve,
iškėlei mano gyvastį iš kapo.
8Mano gyvasčiai vis labiau gęstant,
atminiau VIEŠPATĮ ir
mano malda pasiekė tave
tavo šventojoje buveinėje.
9Tuščius stabus garbinantieji
atsisako savo gailestingumo šaltinio,
10o aš padėkos giesmę tau aukosiu,
duotą įžadą įvykdysiu.
Išgelbėjimas ateina iš VIEŠPATIES!’“
11Tuomet VIEŠPATS paliepė žuviai išspjauti Joną į sausumą.
